Brangūs tikintieji ir mylimi skaitytojai, šiandien atsidūrėme daugelio širdyse nuskambėjusioje naujienoje: Katalikų bažnyčia atsisveikina su krikštatėviais. Pokyčiu, kuris nustebino daugelį bhaktų, tradicija turėti krikštatėvius prie sakramentų pamažu atsisveikina su mūsų parapijų bendruomenėmis. Nors šis sprendimas sukėlė daugybę apmąstymų ir įvairių nuomonių, jis pripildo mūsų širdis vilties tikrumo, kad Bažnyčia visada siekia eiti pagal savo tikinčiųjų laiką ir poreikius. Prisijunkite prie mūsų šio reikšmingo mūsų mylimos bažnyčios pasikeitimo analizės ir apmąstymų akimirkos.
Turinio rodyklė
1. Tradicijos pasikeitimas: Katalikų bažnyčia atsisako krikštatėvių figūros
Katalikų bažnyčia, visada besišaknijanti tradicijomis, nustebino pasaulį, paskelbusi apie reikšmingą vieno iš svarbiausių sakramentų – krikšto – pasikeitimą. Nuo šiol šiame sakramente nuspręsta atsisakyti krikštatėvių figūros, darant didelį poveikį katalikų bendruomenėms visame pasaulyje. Ši priemonė buvo intensyvių diskusijų ir religinių autoritetų apmąstymų objektas, nes mano, kad šis sprendimas skatina krikšto grynumą ir esmę.
Sprendimas panaikinti krikštatėvių figūrą buvo pagrįstas tikslu pabrėžti pagrindinę tėvų atsakomybę už vaikų auklėjimą ir religinį ugdymą. Krikštas laikomas pirmuoju sakramentu, žyminčiu priklausymą Bažnyčiai, ir yra labai svarbus momentas kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Mažindami krikštatėvių dalyvavimą, tėvai prisiima didesnę atsakomybę už tikėjimo liudijimą, kurį privalo perduoti savo vaikams, taip sustiprindami šeimos vienetą ir tiesioginį ryšį su Dievu.
Šiuo sprendimu taip pat siekiama sumažinti bet kokią materialistinę ar paviršutinišką įtaką, kuri gali egzistuoti renkantis krikštatėvius. Nesijaudindami dėl socialinių ar ekonominių aspektų, tėvai gali sutelkti dėmesį į tikinčiųjų, atsidavusių tikėjimui ir norinčių aktyviai bei nuolat lydėti vaikų religinį ugdymą, atranką. Be to, ši priemonė atveria duris, kad kiti šeimos nariai, pavyzdžiui, vyresni broliai ir seserys, seneliai ar dėdės, galėtų vaidinti svarbesnį vaidmenį pakrikštyto vaiko dvasiniame gyvenime.
2. Esminis vaidmuo sakramentuose: krikšto tėvų vaidmens religiniuose ritualuose įvertinimas
Krikštatėvių vaidmuo religiniuose ritualuose yra gyvybiškai svarbus sakramentų šventimui. Bėgant metams, labai svarbu iš naujo įvertinti krikštatėvių atsakomybę ir įsipareigojimą šiuose šventuose renginiuose.
Visų pirma, krikštatėviai atlieka esminį vaidmenį, nes yra tarpininkai tarp konfirmuojančios šalies arba vaiko, kuris priima sakramentą, ir religinės bendruomenės. Jos funkcija – lydėti krikštasūnį ir jam vadovauti jo dvasiniame augime ir tobulėjimui, teikiant gyvą krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Krikštatėviai turėtų būti tikėjimo pavyzdžiai, įkvėpti ir stiprinti krikšto vaiko tikėjimą visą savo gyvenimą.
Be to, krikštatėviai yra atsakingi už pagalbą konfirmantui ar vaikui ugdytis religiniu būdu, teikdami dvasinį vadovavimą arba palaikydami tikėjimo principų ir mokymų mokymąsi. Tai apima nuolatinį pasišventimą po sakramento šventimo, artimų santykių su krikšto vaiku ir jo šeima palaikymą bei paramos ir palydėjimo teikimą jų tikėjimo kelionėje.
3. Apmąstymas apie tėvų atsakomybę: Bažnyčia siekia stiprinti tėvų dalyvavimą dvasiniame auklėjime
Bažnyčia visada pripažino tėvų atsakomybės svarbą dvasiniame vaikų auklėjime. Būtent namuose, kur pasėjamos tikėjimo sėklos, kurios vėliau bus auginamos parapijos bendruomenėje. Siekdama sustiprinti šį dalyvavimą, Bažnyčia įgyvendino daugybę priemonių ir programų, skirtų tėvams.
Pirma, buvo surengti seminarai ir informaciniai pokalbiai, siekiant suteikti tėvams reikiamų įrankių, padedančių savo vaikams vadovauti dvasiniame gyvenime. Šiose informacinėse sesijose nagrinėjamos tokios temos kaip šeimos maldos svarba, sakramentų prasmė ir dalyvavimas parapijos gyvenime. Be to, siūlomos gairės, kaip spręsti su tikėjimu susijusius klausimus ir abejones, kurios gali kilti kelyje.
Taip pat parapijoje buvo sukurtos paramos grupės ir tėvų bendruomenės. Šios erdvės leidžia tėvams dalytis patirtimi, gauti abipusę paramą, kartu stiprinti tikėjimą. Tėvelių grupės taip pat siūlo galimybę dalyvauti savanorystės ir visuomeninės veiklos veikloje, taip skatinant krikščioniškų vertybių praktikavimą kasdieniame gyvenime. Bažnyčia pripažįsta, kad tėvų pareiga yra šventas pašaukimas, ir siekia suteikti visą reikalingą paramą, kad tėvai galėtų įvykdyti šį įsipareigojimą. Šiomis iniciatyvomis Bažnyčia tikisi, kad tėvai jaustųsi įgalinti ir kvalifikuoti vesti savo vaikus tikėjimo keliu ir taip prisidėti prie tvirtos, ištikimos Dievui parapijos bendruomenės formavimo.
4. Sprendimas, pagrįstas asmeniškesnio požiūrio poreikiu: artimų santykių svarba formuojant jaunesnius parapijiečių katalikybę.
Formuojant jaunesnius katalikų tikėjimo parapijiečius, būtina atsižvelgti į asmeniškesnio požiūrio poreikį. Užuot laikęsi bendro požiūrio, labai svarbu užmegzti artimus santykius su kiekvienu jaunuoliu, kad suprastume jo poreikius, rūpesčius ir iššūkius. Per artimus ir asmeninius santykius galime suteikti veiksmingesnę paramą ir padėti jiems sustiprinti tikėjimą.
Pirma, artimi santykiai leidžia katalikų vadovams ir pedagogams savitai suprasti kiekvieną jauną parapijietį. Kiekvienas jaunas žmogus turi skirtingą istoriją, kontekstą ir perspektyvą, todėl mokymą ir mokymą būtina pritaikyti prie specifinių jo poreikių. Užmegzdami artimus santykius galime sužinoti apie jų interesus, rūpesčius ir kovas, pasiūlyti individualų požiūrį, atitinkantį jų individualias aplinkybes.
Be to, artimi santykiai taip pat ugdo pasitikėjimą ir priklausomybės jausmą parapijos bendruomenei. Jaunuoliai turi jausti, kad yra vertinami ir priimami Bažnyčioje, o šis asmeninis ryšys tarp jų ir bendruomenės lyderių gali padėti sustiprinti jų įsipareigojimą katalikų tikėjimui. Suteikdami jiems saugią ir svetingą erdvę, kurioje jie galėtų išreikšti savo abejones ir pasidalinti savo patirtimi, galime puoselėti palaikymo ir solidarumo aplinką mokymo procese.
5. Didesnės doktrinos darnos paieška: krikštatėvių pašalinimas kaip priemonė išvengti tikėjimo painiavos
Didesnės doktrininės nuoseklumo religinėse praktikose paieška visada buvo pagrindinis tikslas užtikrinti tikinčiųjų tikėjimo aiškumą ir vienybę. Šia prasme krikštatėvių pašalinimas kaip priemonė išvengti tikėjimo painiavos buvo svarbus žingsnis nuoseklesnio doktrininio mokymo įtvirtinimo link.
Sakramentuose panaikinus krikštatėvių figūrą, pavyko paskatinti didesnę tikėjimo perdavimo darną ir išvengti galimų nesusipratimų. Ši priemonė leido sutelkti atsakomybę vadovauti ir lydėti tikėjimą tik tėvams ir krikštatėviams ir pašalinti bet kokius trukdžius, kurie galėtų prieštarauti nustatytam mokymui.
Svarbu pabrėžti, kad šia priemone nesiekiama nuvertinti krikštatėvių, tradiciškai vaidinusių reikšmingą vaidmenį tikinčiųjų religiniame gyvenime, figūrą, o veikiau perorientuoti jų funkciją ir dar kartą patvirtinti nuoseklaus doktrininio ugdymo svarbą. Tai garantuoja didesnę tikinčiųjų darną ir vienybę, leidžiančią kiekvienam vaikščioti pagal tikėjimo mokymą.
6. Praktinės šio sprendimo pasekmės: Sakramentų reikalavimų ir eigos pokyčiai
Mūsų parapijos bendruomenės priimtas sprendimas pakeisti sakramentų reikalavimus ir eigą turi keletą praktinių pasekmių, į kurias turime atsižvelgti. Šiais pokyčiais siekiama pritaikyti mūsų sakramentines praktikas prie mūsų bendruomenės poreikių ir tikrovės, siekiant skatinti aktyvesnį ir prasmingesnį visų tikinčiųjų dalyvavimą sakramentiniame gyvenime.
Kai kurios praktinės šio sprendimo pasekmės yra šios:
- Lankstumas keliant reikalavimus: Siekiant priimti visą mūsų bendruomenę ir neatstumti tų, kurie gali atsidurti konkrečiose situacijose, kai kurie sakramentų priėmimo reikalavimai bus lankstesni. Kartu su atsakingais už sakramentus įvertinsime kiekvieną atvejį ir ieškosime tinkamų pastoracinių sprendimų.
- Atnaujintas katechetinis procesas: Bus įgyvendintas atnaujintas katechezės procesas, prisitaikantis prie mūsų bendruomenės poreikių ir realybės. Siekiama stiprinti parapijiečių formavimąsi ir dvasinį augimą, siūlant atnaujintą katechetinę medžiagą ir labiau dalyvaujančias bei dinamiškas metodikas.
- Individualus pastoracinis akompanimentas: Bus paskirti katechetai ir sielovados komandos, apmokytos tinkamai palydėti ir sekti kiekvieną asmenį sakramentinio proceso metu. Bus skatinamas dialogas ir aktyvus klausymasis, siūlant asmeninę paramą kiekviename sakramentų kelio etape.
Šios praktinės pasekmės atspindi mūsų pastoracinį įsipareigojimą prisitaikyti prie mūsų bendruomenės poreikių ir užtikrinti, kad visi tikintieji galėtų visapusiškai patirti sakramentus ir jais gyventi. Jie kviečia mus eiti kartu kaip tikėjimo bendruomenę ir su meile bei supratimu reaguoti į įvairias situacijas ir iššūkius, su kuriais gali susidurti mūsų tikintieji savo dvasiniame gyvenime.
7. Stiprios paramos bendruomenės ugdymas: gairės, kaip parapijiečiai gali dvasiškai palydėti nebūdami krikštatėviais
Stipri bažnyčia yra pastatyta ant stiprios palaikančios bendruomenės, kurioje kiekvienas parapijietis jaučiasi mylimas ir rūpinamasi. Šiame skyriuje dalinsimės patarimais, kaip mūsų bendruomenės nariai gali būti dvasiniai palydėjimai, nebūtinai prisiimdami krikštatėvių vaidmenį.
1. Aktyvus klausymasis: nenuvertinkite tiesiog ko nors klausymosi galios. Kartais žmonėms tiesiog reikia išsilieti ir pasidalinti savo rūpesčiais, džiaugsmais ar liūdesiais. Įsitikinkite, kad skiriate visą dėmesį ir be pertraukų. Parodykite empatiją ir venkite teisti ar siūlyti greitus sprendimus. Kartais vien tai, kad kažkas nori išklausyti, gali paguosti.
2. Tikras klausimas: parodykite nuoširdų susidomėjimą kitų gyvenimu ir patirtimi. Apmąstymų, atvirų klausimų uždavimas gali atverti puikias galimybes gilintis į mūsų brolių ir seserų dvasinį pasaulį. Parodykite, kad jums rūpi jų gerovė, ir visada išlaikykite pagarbą ir supratimą. Atminkite, kad ne visada būtina turėti atsakymus; Kartais klausimai gali būti stipresni žmogaus dvasiniam augimui.
8. Aktyvaus visų bendruomenės narių dalyvavimo skatinimas: Idėjos skatinti didesnį tėvų įsitraukimą į parapijos gyvenimą
Parapijos gyvenimas yra mūsų tikėjimo atspindys ir praturtėja, kai aktyviai dalyvauja visi bendruomenės nariai. Svarbu skatinti tėvus dalyvauti šiame kontekste, nes jų įsipareigojimas stiprina ryšius tarp parapijos ir šeimų. Štai keletas idėjų, kaip skatinti didesnį tėvų įsitraukimą į parapijos gyvenimą:
- Organizuokite pokalbius ir seminarus tėvams: Informuoti ir mokyti tėvus dominančiomis temomis, susijusiomis su tikėjimu ir krikščioniškuoju ugdymu. Į šiuos renginius gali būti įtrauktos ekspertų konferencijos, asmeninės patirties liudijimai ir erdvės dialogui bei apmąstymams.
- Sukurkite maldos ir studijų grupes: Sukurkite mažas grupeles, kuriose tėvai galėtų reguliariai susitikti ir pasidalinti savo tikėjimu, kartu melstis ir gilinti žinias apie Bibliją bei katalikų doktriną. Šios grupės siūlo emocinę paramą, dvasinį stiprinimą ir galimybę užmegzti draugystės ryšius tarp to paties tikėjimo tėvų.
- Įtraukite tėvus į liturgines šventes: Suteikite tėvams galimybę aktyviai dalyvauti mišiose, kaip skaitytojams, Eucharistijos tarnautojams ar giedotojams. Tai ne tik leidžia jiems jaustis neatsiejama bendruomenės dalimi, bet ir padeda jiems perteikti savo vaikams vertę ir prasmę. liturgijos.
9. Metas apmąstymams ir dialogui: parapijiečių kvietimas pasidalinti savo rūpesčiais ir klausimais dėl šio sprendimo
Svarbių pokyčių ir sprendimų laikais būtina skatinti aplinką, palankią apmąstymams ir dialogui. Todėl norime pakviesti visus parapijiečius atvirai pasidalinti savo rūpesčiais ir klausimais dėl neseniai priimto sprendimo. Suprantame, kad kiekvienas žmogus gali turėti skirtingas perspektyvas, todėl šiame procese svarbu vienas kito įsiklausyti, gerbti nuomonę ir siekti vienas kitą suprasti.
Bažnyčia yra erdvė, kurioje bendruomenė gyvena ir auga tikėjime, todėl būtina, kad vieni kitus palaikytume ir lydėtume visuose dvasinio gyvenimo etapuose. Šiuo apmąstymų ir dialogo metu raginame pasinaudoti šiais ištekliais, kad išreikštumėte savo susirūpinimą:
- Grupės susitikimai: Organizuosime mažų grupių susitikimus, kuriuose bus sukurta saugi ir svetinga aplinka, kurioje kiekvienas parapijietis pasitikėjimo, pagarbos ir išklausymo aplinkoje galės pasidalinti savo rūpesčiais.
- Pasiūlymų laukelis: Prie įėjimo į bažnyčią pastatyta pašto dėžutė, kad jie galėtų anonimiškai atiduoti savo raštus. Visi įnašai bus svarstomi ir saugomi konfidencialiai.
- Pastoraciniai interviu: Kunigai ir sielovados vadovai galės individualiai susitikti su tais, kurie norėtų privačios erdvės pasidalinti savo rūpesčiais ir klausimais.
Norime pabrėžti, kad šis apmąstymų ir dialogo laikas yra vertinga galimybė sustiprinti mūsų bendruomenę ir praturtinti tarpusavio supratimą. Tikime, kad per šiuos pokalbius pavyks rasti susitarimo ir bendro augimo taškų. Bažnyčia yra tam, kad lydėtų jus jūsų dvasiniame kelyje, ir mes visi esame esminė šios tikėjimo šeimos dalis. Tikimės Jūsų aktyvaus dalyvavimo!
10. Ugdymas apie tikėjimo svarbą namuose: rekomendacijos tėvams būti krikščioniško gyvenimo pavyzdžiais savo vaikams
Tikėjimo ugdymas yra pagrindinis namų aspektas, nes tėvai turi būti savo vaikams krikščioniško gyvenimo pavyzdžiais. Toliau pateiksime keletą rekomendacijų, kurios padės tėvams atlikti šį svarbų vaidmenį:
1. Gyvenkite tikėjimu nuosekliai: Tėvai turėtų būti gyvi pavyzdžiai to, ką jie skelbia, demonstruoti krikščioniškų vertybių gyvenimą visais savo kasdienio gyvenimo aspektais. Vaikai daugiau išmoks iš savo tėvų veiksmų, o ne iš žodžių, todėl labai svarbu, kad būtų darna tarp to, kas sakoma ir kas daroma.
2. Pirmenybę teikite maldai ir Biblijos skaitymui: Labai svarbu mokyti vaikus maldos ir Dievo žodžio skaitymo svarbos. Tėvai turėtų kasdien skirti laiko melstis su šeima, kartu melstis prieš valgį ir skatinti įprotį skaityti Bibliją namuose. Šios praktikos sustiprins vaikų tikėjimą ir išmokys juos visada pasitikėti Dievu.
3. Aktyviai dalyvauti tikėjimo bendruomenėje: Tėvai turėtų skatinti savo vaikus dalyvauti tikėjimo bendruomenės veikloje ir grupėse, tokiose kaip katechezė, jaunimo grupės ar šeimos liturgijos. Taip elgdamiesi vaikai ir jaunimas turės galimybę bendruomenėje išgyventi savo tikėjimą, dalintis patirtimi su kitais krikščionimis ir dvasiškai augti.
11. Bažnytinės bendrystės skatinimas: naujų būdų, kaip skatinti katalikų bendruomenės narių vienybę, paieška
Skatinant bažnytinę bendrystę, būtina nuolat ieškoti naujų būdų, kaip puoselėti mūsų katalikų bendruomenės narių vienybę. Kaip tikintieji, mes esame atsakingi už brolybės ir bendradarbiavimo ryšius stiprinti ir kurti bendruomenę, kurioje kiekvienas jaustųsi aktyvus ir vertingas.
Veiksmingas būdas puoselėti vienybę yra dalyvavimas maldos ir apmąstymų grupėse. Šios erdvės leidžia susitikti su kitais tikėjimo broliais ir seserimis, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais bei praturtinti vieni kitus savo gyvenimo patirtimi. Kartu melsdamiesi ir apmąstydami vienijamės tam pačiam tikslui ir stipriname savo santykius su Dievu ir su kitais.
Taip pat svarbu pasiūlyti galimybes tarnauti bendruomenei, nes per ją galime konkrečiai įgyvendinti artimo meilės įsakymą. Vykdydami paslaugų projektus, tokius kaip ligonių lankymas, parama šeimoms, kurioms reikia pagalbos, ar bendradarbiaudami su socialinėmis iniciatyvomis, galime išreikšti Kristaus meilę konkrečiais veiksmais ir kartu dirbti savo bendruomenės gerovei. Ši veikla leidžia mums išeiti iš komforto zonos ir praktiškai įgyvendinti solidarumą bei nesavanaudišką tarnystę, taip tiesiant vienybės tiltus ir skatinant gilią mūsų katalikų bendruomenės narių bendrystę.
12. Kvietimas melstis ir pasitikėjimas Bažnyčios išmintimi: Skatinimas išlaikyti tikėjimą ir viltį šio pastoracinio pokyčio akivaizdoje.
Kaip katalikų bendruomenė, atsidūrėme sielovados pokyčių metu, dėl kurių gali kilti klausimų ir rūpesčių. Tačiau šiomis akimirkomis labiausiai turime prisiminti kvietimą maldai ir pasitikėjimą Bažnyčios išmintimi. Mūsų tikėjimas ir viltis turi ne susvyruoti, o stiprėti, nes žinome, kad Dievo ranka vadovauja kiekvienam mūsų žingsniui.
Malda yra galingas įrankis, jungiantis mus su mūsų Kūrėju ir suteikiantis ramybę netikrumo laikais. Per šį pastoracinį pasikeitimą raginame kasdien skirti laiko savo ketinimams iškelti Viešpačiui, prašyti išminties ir įžvalgumo. Kartu su malda turime prisiminti, kad Bažnyčia yra vadovaujama Šventosios Dvasios, kuri įkvepia lyderius ir ganytojus, kurie yra priešakyje. Tikėkite, kad Dievas veikia šio proceso viduryje ir kad jo valia bus įvykdyta.
Suprantama, kad permainų laikais kyla rūpesčių ir abejonių. Tačiau turime prisiminti, kad Bažnyčia per savo istoriją susidūrė ir įveikė daugybę iššūkių. Mūsų tikėjimą palaiko Petro uola ir Jėzaus pažadas, kad pragaro vartai jo nenugalės. Šiame kelyje esame ne vieni, o tikinčiųjų bendruomenė, pašaukta palaikyti vieni kitus ir būti vieningi tikėjime. Kartu mes galime rasti paguodą ir viltį, nes tikime, kad Dievo meilė yra stipresnė už bet kokius pokyčius ir kad Jis visada ves mus teisingu keliu.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra „Katalikų bažnyčia atsisveikina su krikštatėviais“?
A: Tai straipsnis, kuriame nagrinėjamas Katalikų bažnyčios sprendimas atsisakyti krikštatėvių sakramentuose.
K: Kodėl Katalikų Bažnyčia priėmė tokį sprendimą?
A: Bažnyčia teigia, kad krikštatėvio figūra prarado religinę prasmę ir tapo labiau kultūrine nei dvasine praktika.
K: Kaip šis sprendimas paveiks būsimus sakramentus?
A: Nuo šiol krikšto, sutvirtinimo ir santuokos sakramentams nereikės krikšto tėvų dalyvavimo.
K: Koks tradicinis krikštatėvio vaidmuo šiuose sakramentuose?
A: Krikštatėvis anksčiau buvo laikomas dvasiniu ir moraliniu vedliu, kuris turėjo prižiūrėti krikšto vaiko augimą ir religinį ugdymą.
Kl.: Kokie bus nauji sakramentų reikalavimai vietoj krikštatėvių?
A: Būsimiems sakramentams reikės liudytojų, galinčių patvirtinti sakramentą priimančio asmens tapatybę ir valią.
Klausimas: Kaip šį sprendimą priėmė katalikų bendruomenė?
A: Nuomonių yra įvairių. Kai kurie sutinka su šia priemone, teigdami, kad krikštatėvio figūra prarado religinę prasmę. Tačiau kiti išreiškia nostalgiją šiai tradicijai ir mano, kad ji vis dar turi svarbią dvasinę vertę.
Klausimas: Kokią nuomonę apie bendruomenės reakciją turi Bažnyčia?
A: Bažnyčia gerbia skirtingas nuomones ir supranta tų, kurie laikosi senųjų tradicijų, nostalgiją. Tačiau jis mano, kad sprendimas panaikinti krikštatėvius yra būtinas norint prisitaikyti prie kultūrinių pokyčių ir sutelkti dėmesį į gilesnę sakramentų prasmę.
Kl.: Ar Katalikų Bažnyčioje numatomi kiti pokyčiai, susiję su tradicijomis ir sakramentais?
A: Katalikų bažnyčia nuolatos evoliucionuoja ir savo praktiką pritaiko prie laiko. Gali būti, kad ateityje bus padaryta ir kitų pakeitimų, susijusių su tradicijomis ir sakramentais, siekiant labiau atitikti šiuolaikinę tikrovę.
Išvada
Apibendrinant, Katalikų bažnyčia priėmė sprendimą atsisveikinti su krikštatėvių figūra sakramentuose. Nors ši priemonė gali sukelti diskusijų ir skirtingų nuomonių, svarbu nepamiršti, kad Bažnyčia, kaip šventa institucija, turi prisitaikyti prie visuomenės pokyčių, nepamiršdama pagrindinių savo principų.
Krikštatėvių pašalinimas sakramentuose yra žingsnis, kuriuo siekiama sustiprinti kiekvieno sakramento esmę ir sutelkti dėmesį į tikinčiųjų veikėją ir jų santykį su Dievu. Svarbu pabrėžti, kad šia priemone siekiama ne nuvertinti krikštatėvių, kaip tikėjimo vadovų ir modelių, svarbą, o labiau sustiprinti tėvų ir visos bažnytinės bendruomenės vaidmenį tikinčiųjų religiniame ugdyme.
Kaip visada, labai svarbu, kad katalikai laikytųsi Bažnyčios sprendimų ir priimtų juos nuolankiai bei paklusniai. Tikėjimas ir pasitikėjimas tūkstantmete Bažnyčios išmintimi ves mus į šiuos pokyčius ir leis mums toliau augti santykiuose su Dievu ir mūsų misijoje nešti Evangelijos žinią visam pasauliui.
Laikas susimąstyti, suprasti šio sprendimo priežastis ir atnaujinti savo įsipareigojimą katalikų tikėjimui. Kiekvienas iš mūsų, kaip šios tikinčiųjų bendruomenės nariai, turime pareigą būti Dievo Žodžio liudytojais ir nešėjais savo kasdieniniame gyvenime.
Nors krikštatėviai tradiciškai buvo svarbios sakramentų figūros, šis naujas etapas kviečia gilinti ryšį su Dievu ir imtis aktyvesnio vaidmens tikėjime. Bažnyčia visada sieks mus vesti link autentiškesnės ir praturtinančios mūsų dvasingumo patirties.
Apibendrinant galima teigti, kad Katalikų bažnyčia atsisveikina su krikštatėviais sakramentais, siekdama paskatinti didesnį tikinčiųjų dalyvavimą ir įsitraukimą į savo tikėjimo kelionę. Priimdami šį pokytį atvirai ir pasitikėdami, galėsime augti ir stiprėti kaip tikinčiųjų bendruomenei, kuri visada ieško Dievo valios ir yra įsipareigojusi skleisti mums patikėtą meilės ir vilties žinią.